Šiemet tikroms bent savaitę trunkančioms atostogoms galimybių neturime. Donatas geriausiu atveju gali gauti dvi vieną po kitos sekančias laisvas dienas. Tikimės bent po visų baigiamųjų darbų galėsime savaitę ar dvi skirti poilsiui, atsipūtimui nuo darbų, namų, kasdienybės. O dabar mėgaujamės savaitgaliais bei vienu kitu Donato laisvadieniu. Būtent viena iš tų kelių laisvų dienų buvo praeitas penktadienis. Nors orų prognozės nieko gero nežadėjo, nepabūgome ir išvykome iš namų. Po gero mėnesio, kai saulė ir karštis visus lepino, tai buvo pirmas vėsus savaitgalis, kuomet reikėjo iš spintos vėl traukti šiltesnius ilgomis rankovėmis rūbus.

Penktadienį iš pat ryto išvykome link Prancūzijoje esančio "Etang de Hanau" ežero. Šį ežerą žemėlapyje aptikau visai netikėtai, o kadangi jis buvo pažymėtas žvaigždute (lankytina vieta) nusprendėme prie jo nuvykti. Ežeras mūsų nenuvylė, nors maudytis nedrįsom, oras tam buvo per vėsus. Tačiau veiklos netrūko. Ežero krantai smėlėti, tad Domas mielai kapstėsi smėliukyje, mėtė akmenukus į vandenį. Prie pat ežero esanti žaidimų aikštelė Domą taip pat sužavėjo: laipiojo, čiuožinėjo, suposi, netgi vieną žavią prancūzaitę nusižiūrėjo. Tiek prieš ja maivėsi, stengėsi kaip tik galėdamas įtikti, parodyt koks jis žavus, kiek daug sugeba. Juoko buvo ne tik mums, bet ir Domo princesės mamai.

Į pavakarę kaip ir buvo žadėta prasidėjo liūtis. Dėl to nei truputėlio nenusiminėm, vienintelis kas šiek tiek baugino - ar tokią liūtį atlaikys palapinė. Vėliau paaiškėjo, jog pergyventi nereikėjo, lietus jai visai nebaisus, atlaikė ir popietinę vos virš valandos trukusią liūtį ir tą kuri tesėsi visą naktį iš penktadienio į šeštadienį. Lietus labiausiai džiaugsmo suteikė Domui, neveltui sakoma, kad vaikams blogo oro nebūna. Pasivaikščiojimas po lietų, vėliau taškymasis po balas - tai tokie maži stebuklai, nukeliantys į džiaugsmo bei šypsenos karalystę. Tačiau yra tėvų, kuriems atrodo jog taškymasis balose yra draustinas elgesys. Viena vokietukė pamačius Domą džiugiai bėgiojantį po balas paprašė, kad ir ją tėvai leistų. Į tokį jos prašymą tėvai griežtai atkrito "ne", vėliau paaiškindami kad mūsų Domas mažas neturintis supratimo kas yra gerai, o kas blogai. Bet kur gi dar vaikui leisti pasimėgauti lietaus teikiamais malonumais nei būnant miške prie ežero???

Sekantis rytas kaip ir priklauso Prancūzijoje prasidėjo nuo šviežių traškančių bagečių. Ech, ir kodėl tokių skanių nesugeba iškepti Vokietijoje. Nors turbūt niekur nėra skanesnių bandelių už nepakartojamas prancūziškas.
Papusryčiavę išvykome į netoliese esantį Bitche miestelį, kuris garsėja galinga tvirtove, kurioje šį savaitgalį vyko viduramžių mugė. Prisiliesti prie senųjų laikų man visuomet patinka, ypač per tokias šventes, kurių metu stengiamasi kuo tiksliau atkurti to meto gyvenimą.

Na, o pačiame Bitche miestelyje mus sužavėjo visiškai netradicinis "Taikos sodas".  Man jame labiausiai patiko mėlynasis dailininko "kambariukas", kur nuo kabančių teptukų laša vanduo.

Domą labiausiai sužavėjo kukurūzinis kambarėlis, kuriame ne tik sienos, bet ir grindys padarytos iš kukurūzų.

O Donatui labiausiai patiko levandų namelis,  kuriame gali mėgautis nuostabia svirplių muzika.

Po gerų poros metų pertraukos išsitraukiau stalčiuje dulkėjusius virbalus. Vėl atsirado begalinis noras megzti, o ir nepanaudotų siūlų dėžė vis neatrandanti savo vietos namuose pradėjo erzinti. Jau kelios savaitės kai Domą užvaldė "tempimo" manija, o ką paprasčiau tampyti jei ne siūlus. Užkabina siūlo galą už mašinos ir tempia, smagu tempti, o dar kai visas siūlų kamuoliukas išsivynioja džiaugsmui ribų nebebūna. Na tampo Domas ne tik siūlus, bet viską ką tik įmanoma už ko nors užkabinti ir temti. Visi žaidimai, kokie jie bebūtų, galiausiai baigiasi kokiu nors tempimu. Tad nieko nuostabaus, kad ir žodelis "tempia" šiuo metu vienas naudojamiausių. Na bet aš ne apie tampymą, o apie mezgimą. Pirmąjį megztuką Domui pabaigiau kaip tik šiandien. Domas jį pats sulankstęs įsidėjo į spintą ir beja užsiprašė dar vieno megztuko su laiveliu. Va čia buvo man didelė staigmena, kodėl jis sugalvojo kad aš megsiu dar ir kodėl būtent megztukas turi būt su laiveliu ir upe. Šiandien jau ne kartą tai pakartojo, tad jei iki ryt ryto nepersigalvos teks galvoti kaip jo norą įgyvendinti. O šiam kartui megztukas -  meškiukas.

Pradžia: 2010 liepos 16 d.
Pabaiga: 2010 liepos 20 d.
Siūlai: Schachenmayr Catania (100% medvilnė)
Idėja:  iš Netten Örgüler puslapio

Šeštadienį buvo Domo senelio gimtadienis. Šia proga darėme gėlytes, kadangi jų įteikti negalėjome, Domas jas iš visų pusių fotografavo, vis sakydamas, kad šios gėlės skirtos seneliui.

Gėlytes darėme iš kavos filtrų. Šis piešimo būdas ne tik labai paprastas, bet ir labai smagus. Pirmiausia kavos filtrus Domas nuspalvino įvairių spalvų flomasteriais.

O tada, bent jau Domui, prasidėjo pats smagumas, iš filtrų suklijuotas gėlytes reikėjo apipurkšti vandeniu, kad spalvos susilietų.

Nupurkštas gėlytes pakabinome, kad išdžiūtų. Diena buvo saulėta, tad ilgai laukti nereikėjo, na o labai labai nekantraujantiems, siūlyčiau pasinaudoti plaukų džiovintuvu.

Niekad negalvojau, kad vos dviejų metų vaikai gali turėti tokią gerą atmintį. Domas taip gerai įsimena vietas, kuriose lankėsi. Jei jau yra buvęs kokioj vietoj ir vėl ten važiuojame pasakinėja kada reikia sukti į kairę, o kada į dešinę. Pirmą kartą savo pastabumu važiuojant mašina jis mus nustebino prieš gerus tris mėnesius. Tuomet po savaitgalio išvykos grįžinėjome magistrale namo, artėjant išvažiavimui į mūsų miestuką Domas garsiai sušuko "desne suk". Labai nustebome iš kur jis žino, vis tik ne taip dažnai važinėjame tuo keliu... Na o po tos dienos jis mums pastoviai pradėjo sakyt kada į kurią pusę turim sukti, degant raudonai šviesoforo šviesai liepia sustot, sulaukęs žalios ragina tėtį pradėt važiuot. Namie žaisdamas su mašinėlėmis vis sakydavo "dodo stot, zalia vūū", todėl  nusprendėm - laikas mums pasigaminti šviesoforą. Jam pasigaminti mums prireikė sulčių pokelio, virtuvinių rankšluostėlių ritinėlio, guminio popieriaus (Moosgummi), lipukų, bei akrilinių dažų.

Su Domuku stengiamės darbelius daryti pagal tai, kokia tema jį tuo metu labiausiai domina. Tad ir šįkart ne išimtis. Pas mus balkono gėlyne apsigyveno boružėlės. Domas kasdien lekia jų pažiūrėti, atkiša savo mažą pirštuką ir prašo boružėlės užlipti ant jo. Tačiau kai boružėlė priartėja išsigandęs pabėga. Vakar dar ir trumputę kelių minučių laidą apie boružėles pažiūrėjom. Maždaug trijų, keturių metų vaikučiai pasakojo apie mažus taškuotus vabalėlius. Domas susikaupęs stebėjo, o laidai pasibaigus atnešė man popieriaus lapą bei kreidelių prašydamas nupiešti boružėlę. Na o aš jam pasiūliau piešti ne ant lapo, o ant nuo pieno pakelių likusių kamštelių.

Pirmiausia Domas kamštukus nudažė raudonais akriliniais dažais, o aš nupiešiau juodas galvutes.

Medinio pagaliuko pagalba Domas nupiešė boružėlėms taškiukus bei akutes.

Boružėles nusprendėm apgyvendinti ant gėlių, tačiau jos ilgai ten negyveno. Domas nusprendė jas visur nešiotis drauge, parodyti kaip jis valgo, žaidžia, kapstosi po smėliuką ar pliuškianasi baseine.