Ir vėl nusprendėm darbus derinti su pramogom. Donatas turėjo reikalų Miunchene, tad išsiruošėme kartu ir mes su Domu. Iš namų išvykome ketvirtadienį ryte. Kelionės metu oras buvo labai permainingas, tai saulė švietė, tai tamsūs debesys dangų gaubė, tai lijo. Po 5 valandų kelionės atvykus į Miuncheną šiek tiek lynojo. Apsidžiaugėm, nes orą ketvirtadienį žadėjo žymiai blogesnį nei penktadienį. Keletą valandų pasivaikščioję po senamiestį patraukėme link viešbučio. Kol susiruošėme miegoti pradėjo stipriai lyti, lietus nesibaigė nei sekantį rytą, nei dieną, nei vakare. Pažiūrėjus į dangų atrodė jis niekada nesibaigs, nors mes vis dar tikėjomės...
Penktadienį, kol Donatas darbavosi, mes su Domu laiką leidome muziejuje. Važiuodama link jo, Donatui sakiau, kad visai neblogas iššūkis 6 valandas su Domu praleisti muziejuje. Man pačiai muziejuose dažniausiai būna nuobodu, o ką kalbėti apie vos dviejų metukų pipirą. Ką "Vokietijos muziejuje" pamatysim nė neįsivaizdavau, muziejaus pavadinimas skambėjo gan nuobodžiai, tad nieko įdomaus, ypatingai vaikams, nesitikėjau, tačiau tai buvo vienintelė vieta tinkanti pasislėpti nuo galingos liūties.
Su Domuku buvom vieni pirmųjų lankytojų. Pirmiausia pakliuvome į salę su laivais. Domas aplink juos lakstė, prašė jį pakelti, klausinėjo "kas čia?". Tądien šį klausimą girdėjau nesuskaičiuojamą daugybę kartų.
Apžiūrėję laivus, patekome į lėktuvų ekspoziciją. Domas lakstė nuo vieno prie kito, rodė man kur lėktuvo sparnai, propeleriai, turbinos, į keletą lėktuvų galima buvo įeiti, tad Domas nusprendė, su jais skrisiąs pas močiutę.
Po lėktuvų sekė pati įdomiausia muziejaus dalis skirta vaikams.
Domui ten buvo tikras rojus. Galėjo pavairuoti gaisrinę mašiną, plukdyti laivelius, žaisti su vandenuku, groti, spręsti užduotėles kompiuteriu. Labiausiai jam patiko pianinas. Su juo grojo bene ilgiausiai, pirmą kartą turėjo galimybe išbandyti šį muzikos instrumentą, o kur dar malonumas matyti kas vyksta paspaudus vieną ar kitą klavišą.
Vaikų pasaulyje užtrukom ilgiausiai, būtume galėję būti dar ilgiau, bet norėjome pamatyti traukinukus, kuriuos paleidžia tik kas tris valandas. Domas stebėti traukinių gyvenimo nulėkė kartu su kitais muziejuje buvusiais vaikais. Dar 45 min. praėjo greitai, Domui striksint, kalbantis su kitais vaikais bei stebint traukinukus.
Sekanti salė skirta Nano technologijoms man būtų buvus pati įdomiausia, tačiau skaityti, domėtis laiko nelabai buvo. Teko lakstyti paskui mažąjį smalsutį. Šio muziejaus didžiausias pliusas tas, kad visur gali kažką pats pabandyti, prisiliesti, eksperimetuoti. Tad Domas vis lakstė ieškodomas mygtukų, kuriuos galėtų paspausti ir po to stebėti kas vyksta. Nano technologijų salėje mums abiems labai patiko vandens rutuliukų trąsa. Čia būtume galėję nors ir valandą praleisti, bet reikėjo ir kitiems leisti pažiūrėti. Pradžioje žiūrėdama į riedantį rutuliuką nesupratau, kad jis iš vandens, tai paaiškėjo tik vėliau, kai pamačiau jog jie kelio gale prisilietę prie vandens išnyksta.
Tuo muziejus nesibaigė, jame galima pamatyti tiek daug, kad mes per 6 val nesugebėjom visko apeiti, nors ir nesistengėm, nes yra temų kurios manęs visai nedomina, o ir Domui tarp variklių, už stiklo sudėtų fotoaparatų ar spausdinimo mašinėlių būtų buvę nuobodu. Tad rinkomės tai, kur abiems būtų į ką pažiūrėti. Aplankėme matematikos kampelį, kuriame Domas viską stengėsi išbandyti; farmacijai skirtą salę, kuri įrengta gan įspūdingai - centre didžiulė membrana supanti ląstelę, į kurią gali įeiti, jos viduje ląstelės branduolys, mitochondrija bei kitos ląstelės dalys; astronomijos pasaulį su didžiuliu mėnuliu, besisukančiomis planetomis bei saule.
Taigi muziejus visiškai atvirkščiai nei tikėjausi, mums patiko, laikas visiškai neprailgo, pamatėme, patyrėme gana daug.
Per visą dieną lietus nė kiek nesusilpnėjo, tad atvažiavus Donatui mus pasiimti nusprendėme važiuoti link namų. Per lietų likti Miunchene nebebuvo prasmės. Likus 250 km iki namų lietus netikėtai baigėsi, susiradę artimiausią kempingą likome jame nakvoti. Sekantis rytas buvo šiltas, vasariškas, tad nusprendėme šiek tiek pakeliauti. Pabuvojome dviejuose gan žymiose vietose, prie Urach krioklio bei Blautopf (Mėlynasis puodas) karstinio šaltinio.
