Niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors megsiu vyrišką megztinį, o pradėjus megzti netgi pabaigsiu. Donatas  iki šiol vis paminėdavo, kad 100 % jam niekada neteks apsirengti mano megzto megztuko. Iki šiol esu jam numezgus vieną vienintelį šaliką, tai buvo maždaug prieš penkis metus. Jei atvirai  mezgu tik tada, kai kasdieninę rutiną išstumia įvairios stresinės situacijos, o dabar jų tikrai netrūksta. Mezgimas  man vienas geriausių būdų nusiraminti, atpalaiduoti mintis.  Paskutinius metus per ramiai gyvenau, turbūt todėl ir virbalai dulkėjo :)

Pradžia: 2010 rugpjūčio 16 d.
Pabaiga: 2010 rugsėjo 8 d.
Siūlai: Rellana Wolltraum (100% vilna)
Virbalai: 4,5 mm
Idėja:  iš BERGERE de France puslapio

Į Simsalabim mokyklėlę grįžti nesitikėjom, prieš prasidedant vasaros atostogoms su visais atsisveikinome. Tačiau mums pasisekė, dėl vaikučių einančių į darželį, nuo šiol mokyklėlėje vyksta ir vakariniai užsiėmimai. Kai Domui pasakiau, kad šiandien eisime į taip jo mylimą grupę, džiaugsmui nebuvo galo. Domas spirgėjo, negalėjo sulaukti kada eisime, o kai išėjome mane ragino eiti greičiau. Įėjus į mokyklėlės pastatą tekinomis nulėkė link lifto, vėliau link savo grupės. Galvojau bus pamiršęs, tačiau atsimena viską, daineles, vaikus, vadovę. 
Šios dienos užsiėmimo tema - saulėgrąžos. Vadovė atnešė vaikams įvairių dydžių saulėgrąžų. Viena jų, maždaug mano ūgio, Domuką šiek tiek išgąsdino. Jis man pradėjo pasakoti, kad tai tikrai ne gėlė, o visas medis, o medis turi būti ne kambaryje, o lauke.
Vėliau vaikučiai žaidė žaidimus susijusius su šia gėle, išmokom keletą naujų linksmų dainelių apie saulėgrąžas. Vaikai vaidino paukštelius lesančius jos sėklytes. Po smagių dainelių vaikučiai dar ir gamino saulėgrąžos žiedą. Idėja labai graži. Ant lapo vaikai priklijavo naminio plastelino rutuliuką į kurį įspaudė saulėgrąžos sėklyčių. Kol vaikai darbavosi mamoms teko iškirpti 12 saulėgrąžos lapelių, kuriuos vėliau kartu su vaikučiais sukaišiojom į plasteliną. 

Paskutiniu metu apleidau blogą, bet tikrai ne todėl, kad nėra ką rašyti. Įvykių paskutinių metų labai daug, man netgi jų per daug. Dieną lakstai, naktį mąstai, ir vistiek nesuspėji pasidaryti bent jau tai kas būtina.
Didžiausias dabartinis "galvos skausmas" artėjantis kraustymasis, kurio visiškai nesitikėjau, bent jau taip greitai ir dar taip toli nuo Domo gimtojo miesto, prie kurio įpratome visi. Labiausiai gaila palikti draugus, keltis ten, kur vėl būsi visiškai vienas nepažįstamame mieste, na tiksliau kaime esančiame 500 km nuo miesto, kuriame gyvename dabar.  Būtent tie 500 km ir sukelia daugiausiai problemų. Susirasti namus ten būnant vis dar čia - sudėtinga, juolab kad tame kaimelyje žmonių kaita minimali, tad ir būstą iš ko rinktis nelabai yra.
Šeštadienį pirmą kartą ten apsilankėme.  Tikiuosi pirmas įspūdis bus klaidingas. Apžiūrėti namai/butai visiškai nepatiko. Na gal vienas 110 metų senamiestyje esantis kreivas šleivas nameliukas su tobulu sodu.  Iki vakar vakaro buvom nusprendę jame ir apsigyventi, bet mūsų nekilnojamo turto agentas įtikino atvažiuoti dar kartą apžiūrėti dar vieno nameliuko. Ką gi ryt vėl į kelionę. 1000 km per dieną nelabai gundančiai skamba, bet šįkart be Domo, tad žymiai paprasčiau.

Tiesa, tuomet kai su Domu gaminome malūną, minėjau jog labai norėtume apsilankyti malūnų muziejuje. Norai pildosi. Galėsime ten nors ir kasdien eiti, tikimės kaip daugumoje Vokietijos parkų, taip ir čia bus galima įsigyti sezono bilietą bei mėgautis iš įvairių šalių suvežtais malūnais.

Dar viena naujiena - Domas jau darželinukas. Ilgai svarsčiau ar verta pradėti vesti jį į darželį, kai už poros mėnesių teks jį palikti. Bet pasiryžau ir tuo džiaugiuosi. Domui darželyje patinka, visiškai nepergyvena, kad mamos nėra šalia. Tačiau jį slegia vokiečių kalbos nesupratimas, bet su laiku išmoks. Pasak auklėtojos Domas "siurbtukas" besistengiantis kuo daugiau naujos informacijos į save įsiurbti.  Jei ko nemoka Domas visuomet tyliai stebi, gilinasi, vėliau rodos tai visiškai pamiršta, o po kelių dienos pertraukos ima ir padaro.

Mūsų mažasis gamtos mylėtojas labai pamėgo sraiges. Na ne tik sraiges, bet ir  skruzdėlytes, vorus, boružėles. Gamtoje galėtų būti kiaurą dieną, stebėti kaip vabaliukai dirba, kaip voras pina voratinklius, kaip bitutė gėlytėje ranka medų. Jis tikras tyrinėtojas. Kartais skubi, nori kuo greičiau pajudėti iš vietos, o jis atsistojęs tyrinėja, pasakoja ką mato. Ne retai 10 metrų einame pusvalandį.  Sako tėvams sunku, kai vaikai tampa "kodėlčiais", tačiau klausimas "kas čia" ne ką prastesnis. Jei nesuprantamai atsakysi klaus dar ir dar ir dar, kol galų gale mažoji galvelė tai ką pasakei pilnai įsisavins. Žaviuosi tokiu atkaklumu, noru pažinti pasaulį. Kartais galvoju, kad  ir man reiktų to iš Domo pasimokyti, nors ne tik to, iš vaikų tikrai yra ko išmokti...
Na bet šiandien aš apie sraiges, kurias su Domuku darėme. Sraigę jis norėjo daryti jau prieš savaitę, bet tuomet nesugalvojau iš ko ją galėtume paprastai pagaminti. Su Domo norais dažnai nebesuspėju, būna atsikelia ryte ir sako, kad nori daryti pelę, po valandos pamiršęs pelę jau prašo gaminti pelėdą. Na bet sraigės kažkodėl nepamiršo, tad šiandien pagaliau ją ir pagaminome. Mums prireikė molinio vazonėlio, "guminio" popieriaus sraigių kūneliams bei kelių higieninių krapštukų. Kol Domas dažė vazonėlius aš iškirpau sraigių kūnelius, akytes siūliau taip pat nupiešti Domui, bet jis atsakė, jog nemoka ir paprašė manęs tai padaryti.

Krapštukus, kurie tapo sraigės ragučiais, taip pat Domas nudažė pats. Kai viskas išdžiuvo abu drauge sraiges suklijavome.

Ir vėl visiškai netikėtas prailgintas savaitgalis. Link Miuncheno išvykome ketvirtadienį per pietus, tad šį miestą pasiekėme vakare prieš pat Domo miegą. Oras šįkart buvo tobulas. Danguje nė vieno debesėlio, šilta, gera, tad pasimėgavome paskutiniais vasaros trupinėliais.
Penktadienio rytą, kol Donatas tvarkė savus reikalus, mes su Domu vaikštinėjome po Nymphenburg rūmų parką. Iš ryto jame buvo tylu, ramu, dar jokių turistų tik vienas kitas bėgiojantis vietinis gyventojas. Tuomet parke buvo smagiausia, vaikštinėjom ramiai, Domas išbandė naujus triukus su dviratuku, per šį savaitgalį išmoko puikiai laikyti lygsvarą, pakėlus kojytes vairuoti dviratuką.

Po 11 valandos į parką sugužėjo begalės turistų, ilgiau važinėtis dviratuku buvo nebeįmanoma, be to ir Domas pavargo. Su Donatu tikėjomės susitikti ne vėliau 12, bet po jo nuotykių su telefonu sugebėjome susirasti vieni kitus gerokai po pietų.

Domas mašinoje iškarto "nulūžo". Net po pusvalandžio miego į vėžimuką perkėlėm neprabudusį, ko paprastai nebūna. Jei miegantį pabandai iškelti iš mašinos visuomet prabunda ir nebeužmiega, maniau ir šįkart bus tas pats, bet jis nė nekrustelėjo ir vežimėlyje ramiausiai miegojo dar gerą valandą. Mes tuo tarpu su Donatu pasivaikščiojome po Miuncheno angliškąjį sodą - didžiausią pasaulyje miesto parką.

Domui prabudus patraukėme prie Starnberger ežero, esančio apie 50 km nuo Miuncheno. Ten ir praleidome visą likusį savaitgalį, maudėmės, deginomės, tinginiavom. Jei kas būtų leidęs dar bent porą dienų būčiau pasilikus...