Vakar diena buvo viena, na iš tokių ypatingų dienų, nors iš šono pažiūrėjus nieko tokio ypatingo nenuveikėme. Ryte prabudome gan anksti. Paskutinių dienų karštis ilgai miegoti neleidžia. Donatas ruošėsi darbo reikalais važiuoti į Fankfurtą, o mudu su Domu slampinėjom iš kampo į kampą. Pradėjau mastyt ką šiandien nuveikti, nes žinojau jei tokiame karštyje (dienos metu buvo virš 35 °C ) sėdėsime namie, nieko gero nebus. Domas tada be perstojo zirzia, jokia veikla jo nedomina, viena minutę nori vieno, kitą jau kito, o iš tikrųjų nori patinginiauti, tik to padaryti dar nesugeba.
Donatui jau beveik susiruošus, pagalvojau kodėl mums su Domu nevažiuoti kartu, juolab kad žvilgtelėjus į žemėlapį pastebėjau jog nuo vietos kur jis bus vos 5 km iki Frankfruto zoologijos sodo. Tad paskubomis apsirengėme ir išvykome. Domas kaip visuomet džiūgavo,  jam išvykos iš namų kelia tiek džiaugsmo, kad rodos vasaros metu griebtum palapinę, susikrautum daiktus ir persikraustytum į kokį kempingą, o jei jis dar ten, kur yra naminių gyvūnų, tai turbūt ir orams atšalus būtų sunku sugrįžti namo.
Į zoologijos sodą atvykome šiek tiek prieš vidudienį. Domui pirmiausia rūpėjo surasti žirafą, kurias bent jau žaislines labai myli.  Eina kartu miegoti, nešasi į grupes, maitina, moko virti valgyti, trumpai tariant su ja nesiskiria. Na o gyvą žirafą tikėjomės pamatyti tuomet, kai viešėjome pas senelius Kaune, tačiau tada vaikai liko jos nepamatę, mat lauke buvo per šalta, todėl žirafos Kauno zoologijos sode buvo uždarytos.
Šiandien pagal Domo pageidavimus iškart, pažiūrėję sodo plane kur gyvena žirafos, nulėkėme pas jas. Domo reakcija buvo gan keista. Išvydęs žirafą  sustojo, stebėjo ją neišleisdamas nei garso, atsiduso, sėdo ant savo dviratuko ir nuvažiavo tolyn. Man besivejant staiga apsisuko ir nuvažiavo atgal pas žirafas, ištarė vienintelį žodelį "didelė", pamojavo  ir apsisukęs vėl nurūko tolyn.

Toliau dieną kartu su Domu leidome puikiai, mėgavomės gyvūnais, saule, džiaugėmės pavėsyje atradę suoliuką, valgėme, šnekučiavomės. Kelis kartus net pagalvojau, kokia smagi tik mudviejų diena su Domu, nors iš kitos pusės visos darbo dienos būna tik mūsų dviejų, skirtumas tik tas, kad nereikia rūpintis ką gaminti pietų, nereikia tvarkyti namų, galvoti kaip visur suspėti.

Apėjus maždaug pusė zoologijos sodo parūpo pažiūrėti į laikrodį, kadangi jau 1,5 metų nesugebu nunešti nei vieno savo laikrodžio pas laikrodininką pakeisti elementų, teko kuprinėje ieškoti mobilaus telefono. Ir tuomet kai galų gale jį radau ir laikiau rankoje, jis suskambėjo. Na ir džiaugsmo buvo, išgirdau nuostabią naujieną, kad mano viena brangiausių draugių jau turi sūnelį. Mano švytėjimui nebuvo galo,  kartu ėję į vaikų darželį, vėliau pradinę mokyklą, iki 18 metų kartu trynę mokyklos suolą, kartu išgyvenę be galo daug džiugių, gražių, taip pat ir skausmingų akimirkų nuo šiol galėsime dalintis ir vaikučių auginimo rūpestėliais. Daivuk, patys nuoširdžiausi sveikinimai sulaukus nuostabaus mažylio Juliuko!