Šeštadienį ryte išleidome draugus atgal į Lietuvą. Gal ir būtų gerai buvę dieną praleisti namuose, apsitvarkyti, paskaityti, padirbti, tačiau mums namie nesisėdi. Tad po pietų išvykome į Hiutenfeldą, Vasario 16-osios gimnaziją, kur vyko lietuviška Joninių šventė. Atvykome jau šventei prasidėjus. Domas iškart nulėkė žiūrėti kaip gimnazijos moksleiviai šoka lietuviškus tautinius šokius. Pasirodymas buvo gražus bei nuotaikingas.

Po įžanginio koncerto mokyklos vadovė kvietė visus pasivaišinti. Gimnazijos parke veikė kepsninė bei gėrimų baras.
Po trumputės užkandžių pertraukėlės ėjome pinti Joninių vainikų. Smagu buvo prisiminti vaikystę, kuomet kasmet pindavome vainikus, vykdavome į įvairias Joninių šventes.

Šįkart pynėme du vainikus vieną mažą Domukui, kitą mums su Donatu. Iš pradžių Domas vainiko užsidėti nepanoro, bet kai pasakėme jog Emili su vainiku jis patiks labiau, užsidėjo ir tekinomis nulėkė pas ją.

Šventėje veiklos netrūko nei vienam, patiems mažiausiems buvo pastatytas nedidukas batutas, didesniems vaikams vyko įvairios linksmos varžybos: kova su plunksnų pilnais maišais, bėgimas bulvių maišuose.

Dar viena smagi atrakcija vaikams duonos kepimas. Mielinė duonos tešla susukama panašiai kaip spyruoklė ant iešmo ir kepama lauže. Vokietijoj toks duonos kepimas gan populiarus, tokia duona kepama per įvairias šventes, grilio vakarėlius.

Dar nesutemus šventę sugadinti bandė lietus. Atvykusieji su vaikais pradėjo skirstytis, tačiau mes nusprendėme pasilikti. Žinoma nepasigailėjome, nes lietus tikrai greit pasitraukė. Dešimtą valandą vakaro iškilmingai buvo užkurtas Joninių laužas. Domas nuo jo negalėjo atitraukti akių, nors ne tik jam buvo smagu, mes taip pat nuo laužo negalėjome atsitraukti.

Kiek vėliau prasidėjo koncertas, į šventę buvo pakviesta folkroko grupė iš Lietuvos "Kitava". Domas išgirdęs muziką iškart prašėsi prie scenos, vis sakėme gana, važiuojame namo, tačiau atitraukti nėjo. Gyva muzika jam labai patiko. 

Kadangi Domas pavargo, prieš 12 išvažiavome namo. Nesulaukėme paparčio žiedo ieškojimo, vainikų plukdymo parko tvenkinyje bei ugnies šou. Bet ir be šių joninių papročių šventė mums buvo smagi, linksma ir įsimintina. Nuvažiuoti tikrai vertėjo.

Visiškai nelauktai atkeliavo ANTRASIS mūsų mažojo Domo gimtadienis. Ką Domas labiausiai šiuo metu mėgsta galiu atsakyti nei sekundės negalvodama - traukinius. Jei einame piešti - prašo, kad pieštume traukinį, jei lipdome - tai būtinai turim nulipdyti traukinį, knygutės įdomiausios taip pat su traukinukais. Pro namų langą kasdien viliasi pamatyti traukinuką, tačiau jį "pagauti" sunkoka, pravažiuoja tik dukart per valandą. Domas išgirdęs vis veržiasi prie lango pažiūrėti, tačiau mama būna per lėta ir jis lieka nepamatęs raudonojo traukinuko.

Būtent dėl Domo aistros traukiniams nusprendėm antrąjį gimtadienį daryti traukinukų tema. Mėgstu aš teminius vakarėlius, manau tokie ne tik vaikams, bet ir suaugusiems daug mielesni, įsimintinesni.
Pirmuosius gimtadieniui skirtus traukinukus užsakiau internetu. Tai du mieli mediniai švilpukai, kurių leidžiamas garsas būtent toks kaip traukinio.

Užsakius švilpukus nusprendžiau, kad mūsų traukinių karaliui būtinai reikia karūnos. Tad vakare, nors labiau tiktų sakyt naktį, kai Domas kietai miegojo siuvau iš namie esančių veltinio gabaliukų karūną su traukinuku. Šis darbelis mielas buvo ne tik man, bet ir Domui. Gimtadienio dieną jis mielai vaikščiojo ją užsidėjęs, netgi pietų miegelio ėjo su karūną ant galvos.

Dieną prieš gimtadienį karpiau/klijavau gimtadienio girliandą. Norėjau nupirkti, tačiau su traukinukais nė vienos girliandos neradau, tad teko padaryti pačiai. Smagiausia, kai darai ir tavo darbą įvertina vaikai. Kaskart įėjęs į kambarį Domas rodė ant sienos kabantį traukinuką...

Dar vienas traukinys, beja turintis netgi savo bėgius - dovanų traukinys. Jį darėme iš pampersų dėžių. Būtent tokių dėžių pas mus namie daugiausia. Išaugti Domuko batai, velykinės, kalėdinės dekoracijos pas mus laikomos būtent pampersų dėžėse. Ne vieną darbelį esame padarę su Domu iš šių dėžių, o gimtadienio proga netgi traukinys iš jų gavosi.

Padaryti traukinukui bėgius buvo Donato darbas, juos jis suklijavo iš lipnaus juodo popieriaus.



Turbūt pats svarbiausias gimtadienio akcentas - tortas. Jam šįkart prireikė 2,5 keksų bei vieno saldaus vyniotinio, kurį pirkau. Niekad vyniotinio dar nekepiau, tad ir šįkart  nesiryžau.
Fondantą tortui pabandžiau daryti iš Marshmallow saldainių (kaip jie vadinami lietuviškai tikrai nežinau). Šiuo fondantu likau sužavėta. Tai šiek tiek brangesnis receptas, tačiau pats paprasčiausias, nereikalaujantis daug laiko, patirties ir pastangų. Be to jis taip greit nesustingsta, kaip kiti mano bandyti, tad gali ramiai kočioti, lipdyti nebijodamas, kad tuoj tuoj sustings.  Dar vienas didelis pliusas, jog sudėtyje nėra glicerino, ar gliukozės sirupo. Lietuvoj jų nusipirkti būtų ne problema, tačiau čia vaistinėje pasakius, kad nori nusipirkti glicerino, tuoj vaistininkės išpučia akis, pradeda klausinėti kam tau to reikia, o kai paaiškini žiūri lyg į nenormalią.
Taigi fonadantui reikės:

1 kg cukraus pudros
450 g Marshmallow
3 v.š. vandens

Marshmallow saldainius sudėti į didelį indą, įpilti tris šaukštus vandens ir dvi minutes pakaitinti mikrobangų krosnelėje. Ištirpusius marshmallow sumaišyti su cukraus pudra bei išminkyti. Tiesa, rankas prieš minkant šiek tiek pasitepti riebalais, nes tešla gaunasi labai tąsi ir lipni. Plačiau apie fondato gamybą štai čia.

Iš pat ryto, kaip ir visuomet penktadienį, su Domuku keliavom į DRK grupę. Niekam grupėje nebuvau sakius, kad būtent šiandien Domuko gimtadienis, bet vadovė pati prisiminė ir pasiruošė šventei. Visiems susirinkus Domui sudainavome dvi gimtadienio daineles. Viena labai graži vaikiška, kurią mokėjo visos mamos išskyrus mane, o kita visiems gerai žinoma gimtadienio daina "Happy birthday" išversta į vokiečių kalbą. Po dainelių visi vaikučiai sveikino Domą paspausdami ranką, bet Domas ne su visais norėjo būti draugiškas. Tačiau su Janiu, kurį pažįsta jau beveik 1,5 metų labai gražiai apsikabino. Vienas kito net nebenorėjo paleisti.
Po sveikinimų visi vaikučiai sėdo prie stalų, šįkart vaikai klijavo paveikslus. Buvo galima klijuoti įvairaus popieriaus skiauteles, plunksnas, karoliukus, bei spalvotą smėlį. Būtent smėlis Domui patiko labiausiai, gal todėl kad dar nebuvo bandęs. Vieną geltono smėlio maišiuką norėjo net namo neštis. Panašu, kad teks namie dažyti smėlį bei užsiimti smėlio paveikslų gamyba.

Na o prieš pasibaigiant užsiėmimui dainavome naują dainelę apie guminukus. Dainelė labai smagi, linksma ir greita. Mamytėm bedainuojant vaikai susėdę ratuku kirto Domuko gimtadieniui skirtus guminukus. Tad nenuostabu, kad paskutinė dainelė-žaidimas prieš išsiskirstant buvo apie dantukų valymą.

Šiandien su Domuku tėveliui gimtadienio proga gaminome gėlytes. Gyvų įteikti negalime, nes jis toli nuo mūsų užsivertęs mokslais ir darbais.  Tai bent nuotraukėlę tų, kurias pagaminome įteiksime. Gėlytes šiandien sugalvojome padaryti iš įvairių senų sagučių.

Gėlytės kotukus norėjome daryti iš vielutės, bet nesugebėjau namuose jos rasti, tad pasirinkom labai paprastą variantą ir kotukus susukome iš seno žurnalo popieriaus.  Ilgiausiai galvojau kur pamerkti tokias gėlytes,  na o patį tinkamiausią variantą „pasiūlė“ Domas.  Į buvusią sagų dėžutėj siūlų špūlę įmerkė vieną gėlytę.  Idėja man labai patiko, tad suradau dar keltą tam tinkamų siūlų špūlių.

Kai padarėme puokšteles Domas mažesniąją nusitvėręs vaikščiojo po namus vis kartodamas „lėlė teti, teti baba“. Gaila, bet ir labai norėdamas tėčiui šiandien puokštės neįteiks,  teks tėveliui pasitenkinti nuotraukomis.

Jau antri metai kai mamos dieną esu ne tik pačios nuostabiausios mamos dukra, bet ir pati esu mama. Visai netikėtai atsitiko taip, kad šiuos dvejus metus mamos dieną švenčiu Lietuvoje, kartu su savo mama. Liūdni būdavo metai, kai per motinos dieną pakalbėdavome tik telefonu. Tikrai sunku tokiomis progomis būti toli nuo gimtųjų namų, tėvų, artimųjų. Tuomet pastebi, kad pasirinkimas gyventi svetur turi daug, tikrai be galo daug minusų. Na bet aš ne apie tai...

Vakar su Domuku nusprendėme iškepti valgomas mamytės dienai skirtas gėles. Gėlyčių žiedus darėme iš varškinės tešlos. Per Velykas, kai kepėme zuikučius ji mums labai patiko, tad nuo to laiko varškinius sausainiukus kepame gana dažnai. Keksiukams nusprendžiau išbandyti labai giriamą vokišką pyrago receptą. Daugelis mano pažįstamų, taip vadinamą „Fanta“ pyragą, kepa vaikiškoms šventėms. Nežinau ar tokį receptą radau, bet bent jau mano mėgstamiausiame receptų puslapyje jis buvo pirmoje vietoje. Iš maždaug trečdalio tešlos iškepėme keksiukus, o iš likusios - pyragą, į kurį dar pridėjau šaldytų aviečių. Dar mums prireikė saldžiųjų šiaudelių, kuriuos panaudojome gėlyčių kotams. Na o Domui kaip visada smagiausia dalis buvo maišyti tešlą. Kadangi močiutės mikserio išsigando, viską maišė šaukštu. Žinoma ir formeles spausti buvo smagu, juolab kad buvo daug nematytų naujų formų: avytė, drugelis, paukščiukai. Manau ateinančiomis dienomis šias formeles panaudosime lipdant plastelinu.

Na o motinos dieną praleidome gamtoje. Pirmą kartą apsilankiau prie prosenėlės ir proprosenelio kapo. Kadangi šį kapą močiutė atrado jau tuo metu kai aš gyvenau Vokietijoje, tai tik šiandien pasitaikė galimybė jį aplankyti ir man.

Po apsilankymo mažytėse Rečionių kaimo kapinaitėse patraukėme link Žeimių dvaro sodybos, esančios Jonavos rajone. Dvaras ne toks įspūdingas, kaip prieš tai dienomis vyro aplankytos pilys Prancūzijoje, bet už tai labai savas lietuviškas. Labiausiai mus visus sužavėjo dvaro laiptai, kažkada buvę prabangūs, o dabar apleisti, atrodantys kaip žavingas meno kūrinys. Plačiau apie šį dvarą galima paskaityti čia.

Vakarop mamos dienos šventę užbaigėme pikniku ant Nevėžio upės kranto.  Oras buvo saulėtas ir šiltas. Vis tik gerai, kad išvažiavome, ryte žiūrint pro langą, norėjosi likti namuose, atrodė lietus šiandien nesibaigs, tačiau oras iki pietų tapo labai pavasariškas.