Paskutiniu metu apleidau blogą, bet tikrai ne todėl, kad nėra ką rašyti. Įvykių paskutinių metų labai daug, man netgi jų per daug. Dieną lakstai, naktį mąstai, ir vistiek nesuspėji pasidaryti bent jau tai kas būtina.
Didžiausias dabartinis "galvos skausmas" artėjantis kraustymasis, kurio visiškai nesitikėjau, bent jau taip greitai ir dar taip toli nuo Domo gimtojo miesto, prie kurio įpratome visi. Labiausiai gaila palikti draugus, keltis ten, kur vėl būsi visiškai vienas nepažįstamame mieste, na tiksliau kaime esančiame 500 km nuo miesto, kuriame gyvename dabar.  Būtent tie 500 km ir sukelia daugiausiai problemų. Susirasti namus ten būnant vis dar čia - sudėtinga, juolab kad tame kaimelyje žmonių kaita minimali, tad ir būstą iš ko rinktis nelabai yra.
Šeštadienį pirmą kartą ten apsilankėme.  Tikiuosi pirmas įspūdis bus klaidingas. Apžiūrėti namai/butai visiškai nepatiko. Na gal vienas 110 metų senamiestyje esantis kreivas šleivas nameliukas su tobulu sodu.  Iki vakar vakaro buvom nusprendę jame ir apsigyventi, bet mūsų nekilnojamo turto agentas įtikino atvažiuoti dar kartą apžiūrėti dar vieno nameliuko. Ką gi ryt vėl į kelionę. 1000 km per dieną nelabai gundančiai skamba, bet šįkart be Domo, tad žymiai paprasčiau.

Tiesa, tuomet kai su Domu gaminome malūną, minėjau jog labai norėtume apsilankyti malūnų muziejuje. Norai pildosi. Galėsime ten nors ir kasdien eiti, tikimės kaip daugumoje Vokietijos parkų, taip ir čia bus galima įsigyti sezono bilietą bei mėgautis iš įvairių šalių suvežtais malūnais.

Dar viena naujiena - Domas jau darželinukas. Ilgai svarsčiau ar verta pradėti vesti jį į darželį, kai už poros mėnesių teks jį palikti. Bet pasiryžau ir tuo džiaugiuosi. Domui darželyje patinka, visiškai nepergyvena, kad mamos nėra šalia. Tačiau jį slegia vokiečių kalbos nesupratimas, bet su laiku išmoks. Pasak auklėtojos Domas "siurbtukas" besistengiantis kuo daugiau naujos informacijos į save įsiurbti.  Jei ko nemoka Domas visuomet tyliai stebi, gilinasi, vėliau rodos tai visiškai pamiršta, o po kelių dienos pertraukos ima ir padaro.

Vakar diena buvo viena, na iš tokių ypatingų dienų, nors iš šono pažiūrėjus nieko tokio ypatingo nenuveikėme. Ryte prabudome gan anksti. Paskutinių dienų karštis ilgai miegoti neleidžia. Donatas ruošėsi darbo reikalais važiuoti į Fankfurtą, o mudu su Domu slampinėjom iš kampo į kampą. Pradėjau mastyt ką šiandien nuveikti, nes žinojau jei tokiame karštyje (dienos metu buvo virš 35 °C ) sėdėsime namie, nieko gero nebus. Domas tada be perstojo zirzia, jokia veikla jo nedomina, viena minutę nori vieno, kitą jau kito, o iš tikrųjų nori patinginiauti, tik to padaryti dar nesugeba.
Donatui jau beveik susiruošus, pagalvojau kodėl mums su Domu nevažiuoti kartu, juolab kad žvilgtelėjus į žemėlapį pastebėjau jog nuo vietos kur jis bus vos 5 km iki Frankfruto zoologijos sodo. Tad paskubomis apsirengėme ir išvykome. Domas kaip visuomet džiūgavo,  jam išvykos iš namų kelia tiek džiaugsmo, kad rodos vasaros metu griebtum palapinę, susikrautum daiktus ir persikraustytum į kokį kempingą, o jei jis dar ten, kur yra naminių gyvūnų, tai turbūt ir orams atšalus būtų sunku sugrįžti namo.
Į zoologijos sodą atvykome šiek tiek prieš vidudienį. Domui pirmiausia rūpėjo surasti žirafą, kurias bent jau žaislines labai myli.  Eina kartu miegoti, nešasi į grupes, maitina, moko virti valgyti, trumpai tariant su ja nesiskiria. Na o gyvą žirafą tikėjomės pamatyti tuomet, kai viešėjome pas senelius Kaune, tačiau tada vaikai liko jos nepamatę, mat lauke buvo per šalta, todėl žirafos Kauno zoologijos sode buvo uždarytos.
Šiandien pagal Domo pageidavimus iškart, pažiūrėję sodo plane kur gyvena žirafos, nulėkėme pas jas. Domo reakcija buvo gan keista. Išvydęs žirafą  sustojo, stebėjo ją neišleisdamas nei garso, atsiduso, sėdo ant savo dviratuko ir nuvažiavo tolyn. Man besivejant staiga apsisuko ir nuvažiavo atgal pas žirafas, ištarė vienintelį žodelį "didelė", pamojavo  ir apsisukęs vėl nurūko tolyn.

Toliau dieną kartu su Domu leidome puikiai, mėgavomės gyvūnais, saule, džiaugėmės pavėsyje atradę suoliuką, valgėme, šnekučiavomės. Kelis kartus net pagalvojau, kokia smagi tik mudviejų diena su Domu, nors iš kitos pusės visos darbo dienos būna tik mūsų dviejų, skirtumas tik tas, kad nereikia rūpintis ką gaminti pietų, nereikia tvarkyti namų, galvoti kaip visur suspėti.

Apėjus maždaug pusė zoologijos sodo parūpo pažiūrėti į laikrodį, kadangi jau 1,5 metų nesugebu nunešti nei vieno savo laikrodžio pas laikrodininką pakeisti elementų, teko kuprinėje ieškoti mobilaus telefono. Ir tuomet kai galų gale jį radau ir laikiau rankoje, jis suskambėjo. Na ir džiaugsmo buvo, išgirdau nuostabią naujieną, kad mano viena brangiausių draugių jau turi sūnelį. Mano švytėjimui nebuvo galo,  kartu ėję į vaikų darželį, vėliau pradinę mokyklą, iki 18 metų kartu trynę mokyklos suolą, kartu išgyvenę be galo daug džiugių, gražių, taip pat ir skausmingų akimirkų nuo šiol galėsime dalintis ir vaikučių auginimo rūpestėliais. Daivuk, patys nuoširdžiausi sveikinimai sulaukus nuostabaus mažylio Juliuko!

Ką gi baigėsi pirmosios Vokietijos futbolo komandos pasaulio čempionato varžybos. Pasirodė jie tikrai puikiai, tokio rezultato nesitikėjo turbūt nei vienas (4:0). Šiemet aš sergu  už juos, nes būtent Vokietijos dėka pradėjau domėtis futbolu. Jei ne 2006 m., kai Vokietijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, turbūt taip niekada ir nebūčiau pradėjus domėtis futbolu.
2006 metų vasaros turbūt niekada nepamiršiu, miestelyje kuriame gyvename vyko penkios pasaulio  futbolo čempionato varžybos. Tai kas vyko mieste sunku nupasakoti, atmosfera buvo nepakartojama - žmonės suvažiavę  iš viso pasaulio, įvairūs pasirodymai, o svarbiausia žmonių vienybė, draugiškumas. Labiausiai įsiminė dvejos varžybos kuomet žaidė australai. Šilti, laimingi, draugiški, "kengūruoti" žmonės, sugebantys džiaugtis net tuomet kai jų komanda pralošia, tąkart prieš italus. Nors aš už Vokietijos komandą, prisiminus australus šiek tiek pagailo, kad šiandien teko jiems žaisti prieš vokiečius ir pralaimėti. Gaila ir dėl to, kad šiemet negalime visko stebėti iš arti. Šiandien išsitraukiau 2006 metų nuotraukas, kurias peržiūrėjome su plačia šypseną, štai keletas jų:

Kol gyvenau Lietuvoje vasarą braškių atsivalgydavau iki soties. Būdavo, sezono pabaigoje, net nebenorėdavai į jas žiūrėti. Tuomet braškių sezonas mūsų namuose prasidėdavo prieš Jonines. Nebūdavo nei vienos Joninių šventės be braškių torto, na ir paskui braškės kas antrą dieną po kelis kibirus. Ech, geri laikai buvo, aišku jei gyvenčiau Lietuvoje gal ir toliau taip būtų. Tačiau čia, Vokietijoje, atėjus vasarai braškių man visada trūkdavo. Nesakau, kad nenusipirkdavom, tačiau pirmiausia kibirais nepirksi, o antra skonis visai ne tas.
Mano dideliam džiaugsmui šiais metais situacija šiek tiek pasikeitė. Šią savaitę atradus braškių laukus Neustadt miestelyje, nusprendžiau laiko skirti tokių braškių laukų paieškai netoli namų. Na ir ką jūs manot, vieną tokį lauką, kuriame gali braškes skintis pats, radau vos už 2,8 km nuo namų. Taigi nuo šiol, kas kelias dienas važiuojame ten skinti braškių. Ech, kaip gera jų prisivalgyti iki soties, ir svarbiausia šviežių, skanių, prisirpusių.

Šeštadienį kartu braškiauti pasiūlėme ir Domo geriausios draugės šeimynai. Ach, ta pirmoji meilė. Domas kaip visada persekiojo Emili. Vėliau vienas kitą maitino braškėmis. Jei aš Domui paduodavau braškę tai šaukdavo nepatenkintas  "ne", o iš Emili rankų kirto iki ausų išsišiepęs.

Kadangi namie braškių buvo užtektinai, sumasčiau padaryti braškių pyragą, na gal labiau tortas nei pyragas gavosi. Skanus, gaivus, vasariškas. Receptą radau vienam mylimiausių kulinarinių blogų - Sonatinos receptuose. Torto pagrindą patingėjau kepti, tad dariau iš sausainių ir riešutų kremo, o rabarbarų ir braškių dvigubai daugiau sunaudojau nei recepte nurodyta. 

Pas mus namuose knyga labai svarbi. Ilgą laiką Domui jokie žaislai buvo nereikalingi, galėdavo nuo ryto iki vakaro vartyti knygeles. Kiek vėliau prireikė ir žaislų, tačiau be knygos vis tiek nepraeidavo nė viena diena. Atvažiavus į Lietuvą jis jų labai pasigedo, čia turime tik tris knygeles, dvi mylimiausias atsivežėme patys, o vieną gavome dovanų. Tiek Domui pasirodė per mažai, iš lentynų pradėjo imti tetos bei močiutės knygas. Pavartydavo ir nešdavo atgal. Kartą taip beieškodamas tinkančios jam knygos ir nieko neradęs supyko, visas knygas pradėjo mesti už lovos. Kai įtikinau, jog knygutėms skauda, drauge visas vėl sudėjome į lentynas bei nusprendėme nueiti į biblioteką. Domui ten labai patiko, o labiausiai džiaugėsi, kad pats gali išsirinkti patinkančias knygeles. Pirmoji kurią pasiėmė buvo apie karvutę. Ją pasiėmęs jau norėjo eiti namo, bet leidau dar išsirinkti tris knygeles, mat iki trijų Domas jau kuo puikiausiai skaičiuoja.