Į Simsalabim mokyklėlę grįžti nesitikėjom, prieš prasidedant vasaros atostogoms su visais atsisveikinome. Tačiau mums pasisekė, dėl vaikučių einančių į darželį, nuo šiol mokyklėlėje vyksta ir vakariniai užsiėmimai. Kai Domui pasakiau, kad šiandien eisime į taip jo mylimą grupę, džiaugsmui nebuvo galo. Domas spirgėjo, negalėjo sulaukti kada eisime, o kai išėjome mane ragino eiti greičiau. Įėjus į mokyklėlės pastatą tekinomis nulėkė link lifto, vėliau link savo grupės. Galvojau bus pamiršęs, tačiau atsimena viską, daineles, vaikus, vadovę. 
Šios dienos užsiėmimo tema - saulėgrąžos. Vadovė atnešė vaikams įvairių dydžių saulėgrąžų. Viena jų, maždaug mano ūgio, Domuką šiek tiek išgąsdino. Jis man pradėjo pasakoti, kad tai tikrai ne gėlė, o visas medis, o medis turi būti ne kambaryje, o lauke.
Vėliau vaikučiai žaidė žaidimus susijusius su šia gėle, išmokom keletą naujų linksmų dainelių apie saulėgrąžas. Vaikai vaidino paukštelius lesančius jos sėklytes. Po smagių dainelių vaikučiai dar ir gamino saulėgrąžos žiedą. Idėja labai graži. Ant lapo vaikai priklijavo naminio plastelino rutuliuką į kurį įspaudė saulėgrąžos sėklyčių. Kol vaikai darbavosi mamoms teko iškirpti 12 saulėgrąžos lapelių, kuriuos vėliau kartu su vaikučiais sukaišiojom į plasteliną. 

Mūsų mažasis gamtos mylėtojas labai pamėgo sraiges. Na ne tik sraiges, bet ir  skruzdėlytes, vorus, boružėles. Gamtoje galėtų būti kiaurą dieną, stebėti kaip vabaliukai dirba, kaip voras pina voratinklius, kaip bitutė gėlytėje ranka medų. Jis tikras tyrinėtojas. Kartais skubi, nori kuo greičiau pajudėti iš vietos, o jis atsistojęs tyrinėja, pasakoja ką mato. Ne retai 10 metrų einame pusvalandį.  Sako tėvams sunku, kai vaikai tampa "kodėlčiais", tačiau klausimas "kas čia" ne ką prastesnis. Jei nesuprantamai atsakysi klaus dar ir dar ir dar, kol galų gale mažoji galvelė tai ką pasakei pilnai įsisavins. Žaviuosi tokiu atkaklumu, noru pažinti pasaulį. Kartais galvoju, kad  ir man reiktų to iš Domo pasimokyti, nors ne tik to, iš vaikų tikrai yra ko išmokti...
Na bet šiandien aš apie sraiges, kurias su Domuku darėme. Sraigę jis norėjo daryti jau prieš savaitę, bet tuomet nesugalvojau iš ko ją galėtume paprastai pagaminti. Su Domo norais dažnai nebesuspėju, būna atsikelia ryte ir sako, kad nori daryti pelę, po valandos pamiršęs pelę jau prašo gaminti pelėdą. Na bet sraigės kažkodėl nepamiršo, tad šiandien pagaliau ją ir pagaminome. Mums prireikė molinio vazonėlio, "guminio" popieriaus sraigių kūneliams bei kelių higieninių krapštukų. Kol Domas dažė vazonėlius aš iškirpau sraigių kūnelius, akytes siūliau taip pat nupiešti Domui, bet jis atsakė, jog nemoka ir paprašė manęs tai padaryti.

Krapštukus, kurie tapo sraigės ragučiais, taip pat Domas nudažė pats. Kai viskas išdžiuvo abu drauge sraiges suklijavome.

Ir vėl nauja savaitė, nors dar rugpjūtis, bet lauke tikras ruduo, lietus kelinta para nesitraukia, termometro rodyklė neviršija 15 laipsnių. Įdomu ar dar galima tikėtis šiais metais gražių vasariškų dienų? Nesakau, kad man jų būtinai reikia ar trūksta, rudenį aš mėgstu, ir net labai.  Mėgstu aš ir žiemą, kiekvienas metų laikas gražus, įdomus, kiekvienu metu galima susigalvoti begales būtent tam metui būdingos veiklos.
Lietus dažniausiai mums suteikia taip pat daug džiaugsmo,  su šiek tiek noro bei fantazijos galima džiaugtis net ir pačia niūriausia diena. Domas mėgsta balkone šokinėti balose, patinka jam ištiesti delniuką, skaičiuoti į jį nukritusius lašiukus, galima netgi ir piešti lietuje. Taip piešiant Domas tiesiog spinduliuoja, laukia kol ant lapo nukris kuo daugiau lašiukų, vienas didelis, kitas mažas. Pusę dienos galima bestebint popieriaus lapus praleisti.

Pats paprasčiausias toks piešimo būdas, lapą nuspalvinti išplaunamais flomasteriais bei padėti lietuje.

Kitas būdas ant lapo patrupinti akvarelinių dažų ir stebėti kaip lietutis su šiomis spalvomis žaidžia.

Malūnus Domas pamėgo seniai, patinka jam stebėti jų sukimąsi. Namie pro langą dažnai stebi besisukančias vėjo jėgaines, tai pasak jo tikrieji malūnai, o vėjo malūnus Domukas vadina "malūnas namas". Tikrą tokį tematė vienintelį kartą kuomet viešėjome Lietuvoje. Internete, turistiniuose puslapiuose, bandžiau surasti netoliese esantį bent vieną vėjo malūną, tačiau nepavyko. Na bet gal kada nuvyksime į malūnų muziejų, nors turbūt būtų geriausia traukti link Olandijos, kur malūnų tikrai netrūksta.  O šiai dienai užteks mums ir mūsų pagaminto malūnėlio, kuriam prireikė vieno pieno pakelio, 5 medinių iešmukų, putoplasto kamuoliuko, senos kartoninės dėžės malūno sparnams, bei vieno korkinio kamščio. Kaip visada dažymo darbai atiteko Domui, patį malūną leido ir man paspalvinti, tačiau prie sparnų bei rutuliuko neleido nė prisiliesti.

Į kamuoliuką sparnus taip pat panoro pats sukišti, kuo toliau tuo mažiau leidžia man prie darbelių prisidėti, nebent mato, kad pats be pagalbos neįveiks.

Savaitgalį Domas susipažino su voratinkliais bei vorais, stebėjo kaip į kruopščiai nuaustą tinklą įkliūna musė, kaip voras iki jos keliauja.

Vorai jam labai įsiminė, grįžęs namo nenustojo apie juos kalbėjęs, todėl nusprendėme pasigaminti voriuką bei nupiešti jam tinklą.
Ryte ant juodo lapo klijais nupiešę voratinklį iškeliavome į miestą, kai grįžome klijai jau buvo išdžiuvę, tad galėjome darbuotis toliau. Domas voratinklį nuspalvino įvairių spalvų kreidelėmis, vėliau pirštukais spalvas suliejo, man beliko su servetėle nuvalyti kreideles nuo klijų. Kreidelės nuo slidaus paviršiaus nusivalo labai lengvai ir greitai.

Voriuką gaminome labai paprastai. Putoplasto kamuoliuką Domas nuspalvino akriliniais dažais, aš jam priklijavau akis, o Domas įkišo keturias šenilo vielutės kojytes. Naujasis Domo voras į voratinklį grįžta tik tuomet kai išalksta, bent taip sako Domas. Visą kitą laiką slepiasi Domo mašinose, kutena mamytę, lipa žaisliukams ant galvyčių, trumpai tariant siautėja mūsų namuose.