Mūsų mažasis gamtos mylėtojas labai pamėgo sraiges. Na ne tik sraiges, bet ir  skruzdėlytes, vorus, boružėles. Gamtoje galėtų būti kiaurą dieną, stebėti kaip vabaliukai dirba, kaip voras pina voratinklius, kaip bitutė gėlytėje ranka medų. Jis tikras tyrinėtojas. Kartais skubi, nori kuo greičiau pajudėti iš vietos, o jis atsistojęs tyrinėja, pasakoja ką mato. Ne retai 10 metrų einame pusvalandį.  Sako tėvams sunku, kai vaikai tampa "kodėlčiais", tačiau klausimas "kas čia" ne ką prastesnis. Jei nesuprantamai atsakysi klaus dar ir dar ir dar, kol galų gale mažoji galvelė tai ką pasakei pilnai įsisavins. Žaviuosi tokiu atkaklumu, noru pažinti pasaulį. Kartais galvoju, kad  ir man reiktų to iš Domo pasimokyti, nors ne tik to, iš vaikų tikrai yra ko išmokti...
Na bet šiandien aš apie sraiges, kurias su Domuku darėme. Sraigę jis norėjo daryti jau prieš savaitę, bet tuomet nesugalvojau iš ko ją galėtume paprastai pagaminti. Su Domo norais dažnai nebesuspėju, būna atsikelia ryte ir sako, kad nori daryti pelę, po valandos pamiršęs pelę jau prašo gaminti pelėdą. Na bet sraigės kažkodėl nepamiršo, tad šiandien pagaliau ją ir pagaminome. Mums prireikė molinio vazonėlio, "guminio" popieriaus sraigių kūneliams bei kelių higieninių krapštukų. Kol Domas dažė vazonėlius aš iškirpau sraigių kūnelius, akytes siūliau taip pat nupiešti Domui, bet jis atsakė, jog nemoka ir paprašė manęs tai padaryti.

Krapštukus, kurie tapo sraigės ragučiais, taip pat Domas nudažė pats. Kai viskas išdžiuvo abu drauge sraiges suklijavome.

Ir vėl visiškai netikėtas prailgintas savaitgalis. Link Miuncheno išvykome ketvirtadienį per pietus, tad šį miestą pasiekėme vakare prieš pat Domo miegą. Oras šįkart buvo tobulas. Danguje nė vieno debesėlio, šilta, gera, tad pasimėgavome paskutiniais vasaros trupinėliais.
Penktadienio rytą, kol Donatas tvarkė savus reikalus, mes su Domu vaikštinėjome po Nymphenburg rūmų parką. Iš ryto jame buvo tylu, ramu, dar jokių turistų tik vienas kitas bėgiojantis vietinis gyventojas. Tuomet parke buvo smagiausia, vaikštinėjom ramiai, Domas išbandė naujus triukus su dviratuku, per šį savaitgalį išmoko puikiai laikyti lygsvarą, pakėlus kojytes vairuoti dviratuką.

Po 11 valandos į parką sugužėjo begalės turistų, ilgiau važinėtis dviratuku buvo nebeįmanoma, be to ir Domas pavargo. Su Donatu tikėjomės susitikti ne vėliau 12, bet po jo nuotykių su telefonu sugebėjome susirasti vieni kitus gerokai po pietų.

Domas mašinoje iškarto "nulūžo". Net po pusvalandžio miego į vėžimuką perkėlėm neprabudusį, ko paprastai nebūna. Jei miegantį pabandai iškelti iš mašinos visuomet prabunda ir nebeužmiega, maniau ir šįkart bus tas pats, bet jis nė nekrustelėjo ir vežimėlyje ramiausiai miegojo dar gerą valandą. Mes tuo tarpu su Donatu pasivaikščiojome po Miuncheno angliškąjį sodą - didžiausią pasaulyje miesto parką.

Domui prabudus patraukėme prie Starnberger ežero, esančio apie 50 km nuo Miuncheno. Ten ir praleidome visą likusį savaitgalį, maudėmės, deginomės, tinginiavom. Jei kas būtų leidęs dar bent porą dienų būčiau pasilikus...

Ir vėl nauja savaitė, nors dar rugpjūtis, bet lauke tikras ruduo, lietus kelinta para nesitraukia, termometro rodyklė neviršija 15 laipsnių. Įdomu ar dar galima tikėtis šiais metais gražių vasariškų dienų? Nesakau, kad man jų būtinai reikia ar trūksta, rudenį aš mėgstu, ir net labai.  Mėgstu aš ir žiemą, kiekvienas metų laikas gražus, įdomus, kiekvienu metu galima susigalvoti begales būtent tam metui būdingos veiklos.
Lietus dažniausiai mums suteikia taip pat daug džiaugsmo,  su šiek tiek noro bei fantazijos galima džiaugtis net ir pačia niūriausia diena. Domas mėgsta balkone šokinėti balose, patinka jam ištiesti delniuką, skaičiuoti į jį nukritusius lašiukus, galima netgi ir piešti lietuje. Taip piešiant Domas tiesiog spinduliuoja, laukia kol ant lapo nukris kuo daugiau lašiukų, vienas didelis, kitas mažas. Pusę dienos galima bestebint popieriaus lapus praleisti.

Pats paprasčiausias toks piešimo būdas, lapą nuspalvinti išplaunamais flomasteriais bei padėti lietuje.

Kitas būdas ant lapo patrupinti akvarelinių dažų ir stebėti kaip lietutis su šiomis spalvomis žaidžia.

Paskutiniu metu mane apėmęs jausmas, jog daugelis drabužių man netinka. Parduotuvėje ant pakabos taip gražiai atrodo, o užsidėjus na tiesiog praranda visą grožį. Dėl šios priežasties buvau nusprendus sau nieko nemegzti. Tačiau Donatas įkalbėjo, tad po gerų penkių metų mezgiau vėl sau. Man bemezgant Domas piktinosi, jog megztinis skirtas ne jam. Vis prie savęs dėjo, matavo, o po kiekvienos siūlės susiuvimo bandė apsirengti. Na gal visai jam ir tinka?.. tik labiau panašu ne į megztinį, o paltą ar chalatą :)

Pradžia: 2010 rugpjūčio 8 d.
Pabaiga: 2010 rugpjūčio 15 d.
Siūlai: Rellana Grandessa (20% vilna, 80% poliakrilas)
Virbalai: 5,5 mm
Idėja: iš žurnalo  Susanna 2009/11

Malūnus Domas pamėgo seniai, patinka jam stebėti jų sukimąsi. Namie pro langą dažnai stebi besisukančias vėjo jėgaines, tai pasak jo tikrieji malūnai, o vėjo malūnus Domukas vadina "malūnas namas". Tikrą tokį tematė vienintelį kartą kuomet viešėjome Lietuvoje. Internete, turistiniuose puslapiuose, bandžiau surasti netoliese esantį bent vieną vėjo malūną, tačiau nepavyko. Na bet gal kada nuvyksime į malūnų muziejų, nors turbūt būtų geriausia traukti link Olandijos, kur malūnų tikrai netrūksta.  O šiai dienai užteks mums ir mūsų pagaminto malūnėlio, kuriam prireikė vieno pieno pakelio, 5 medinių iešmukų, putoplasto kamuoliuko, senos kartoninės dėžės malūno sparnams, bei vieno korkinio kamščio. Kaip visada dažymo darbai atiteko Domui, patį malūną leido ir man paspalvinti, tačiau prie sparnų bei rutuliuko neleido nė prisiliesti.

Į kamuoliuką sparnus taip pat panoro pats sukišti, kuo toliau tuo mažiau leidžia man prie darbelių prisidėti, nebent mato, kad pats be pagalbos neįveiks.